Ar pastebite, kiek daug žmonių kalba priekaištų ir žmogaus nuvertinimo kalba? Aš manau, tai faktiškai tapo bendravimo norma. Daugelis žmonių net nepastebi, kaip priekaištauja kitiems. Ir, žinoma, tai iššaukia atsakomąją agresiją. Kai kada mes kalbame apie prasiveržusio priekaišto situaciją, kaip apie konfliktą lygioje vietoje. Reikalas tame, kad tuomet kai priekaištai tampa norma arba įpročiu, juos labai sunku identifikuoti kaip apčiuopiamą agresiją.
Žmogus gali sakyti, kad nori santykių, bet jo gyvenime niekas nesikeičia ir santykiai neatsiranda. Kai siūlai nueiti su kuo nors susipažinti, žmogus lyg ir pasiruošęs, bet visi aplinkui ne tie, viskas ne taip, arba apskritai, visi užimti. O jeigu ir susipažįstama, tai kažkodėl pažintys labai greitai baigiasi. Ir čia prasideda „aš nesutvertas santykiams, santuokai, aš prakeiktas, tai užkalbėjimas, kas su manimi ne taip?“ Bet viskas gali būti kur kas paprasčiau. Jei žmogus pareiškia, kad nori santykių, bet jų neturi, tai dažnai yra ženklas, kad žmogus bijo santykių. Bet ši baimė yra paslėpta ir pasąmoninga. Todėl paviršiuje jos nesimato ir nesigirdi. Protu žmogus siekia santykių, bet pasąmonė visada daug stipresnė. Todėl pasipriešinimas santykiams visada daug stipresnis, nei jų noras. Iš kur atsiranda santykių baimė? Yra trys priežastys.